Vidinis triukšmas

Vidinis monologas ir ruminacija: ką žino mokslas ir ką matuoja šis testas

InnerlyTests tekstas sukurtas naudojant dirbtinį intelektą, remiantis pabaigoje nurodytais šaltiniais. Peržiūra yra redakcinė ir taip pat atlikta naudojant DI: šio turinio neperžiūrėjo joks psichologas ar kitas psichikos sveikatos specialistas. Paskutinį kartą atnaujinta: 2026-10-25. • Apie mus

Jei norite sužinoti, ar turite vidinį balsą, tą tylų kalbėjimąsi su savimi, sąžiningas atsakymas turi dvi dalis. Nėra internetinio testo, kuris galėtų patikimai pasakyti, ar turite vidinį monologą. O Vidinis triukšmas to nematuoja: jis skirtas įpročiui vis sukti galvoje tas pačias mintis (ruminacijai) ir neigiamam vidiniam dialogui. Šiame gide paaiškinama ir viena, ir kita.

Ar visi turi vidinį monologą?

Tyrėjai vidine kalba vadina patirtį, kai mąstoma žodžiais, tarsi kalbėtumėte mintyse, savo balsu, bet be garso (Hurlburt ir kolegos, 2013). Ji pasitelkiama, pavyzdžiui, planuojant, mintyse repetuojant, ką pasakyti, taip pat ruminacijai; be to, ji skiriasi tarp žmonių ir keičiasi per gyvenimą (Alderson-Day ir Fernyhough, 2015).

Kaip dažnai ji pasireiškia, priklauso nuo to, kaip klausiama. 1987 m. tyrime, kuriame dalyviai atsitiktiniais momentais išgirsdavo signalą ir užpildydavo trumpą klausimyną, maždaug trijuose ketvirtadaliuose atsakymų buvo vidinis monologas. Taikant aprašomąjį patirties imčių metodą (Descriptive Experience Sampling, DES), kurį sukūrė Russellas Hurlburtas ir kuris sujungia atsitiktinius signalus su išsamiais interviu, ji aptinkama maždaug 20–25 % momentų (duomenis apibendrino Alderson-Day ir Fernyhough, 2015). Be to, skirtingų žmonių dažnis labai skiriasi (Heavey ir Hurlburt, 2008).

Kai kurie žmonės teigia, kad vidinės kalbos jiems būna mažai arba visai nėra. Nedergaard ir Lupyan (2024) pasiūlė tai vadinti „anendofazija“. Jų tyrimuose žmonės, nurodę, kad vidinės kalbos turi mažai, prasčiau atliko žodinės darbinės atminties užduotį ir rimų vertinimą, bet ne dvi kitas tirtas užduotis. Ši idėja diskutuojama: 2025 m. komentare Lind daro išvadą, kad nėra įtikinamų įrodymų, jog kas nors visai neturėtų vidinės kalbos. Tai pavadinimas, pasiūlytas moksliniame darbe, o ne diagnozė.

Vidinė kalba jaučiama kaip kažkas, ką kuriate patys, o ne kaip kažkas, ką girdite (Hurlburt ir kolegos, 2013). Tyrėjai aprašo ir „vidinį girdėjimą“: kai ką nors girdite tik vaizduotėje, pavyzdžiui, kito žmogaus balsą (Alderson-Day ir Fernyhough, 2015). Kas kita – girdėti balsus, kurių kiti žmonės negirdi, bet kurie atrodo labai tikri; tai gali turėti daug priežasčių, nuo streso iki vaistų šalutinio poveikio. Jei taip nutinka jums, NHS, Jungtinės Karalystės valstybinė sveikatos tarnyba, pataria nedelsiant kreiptis į gydytoją, nes ankstyvas gydymas gali būti veiksmingesnis.

Ar galima patikrinti, ar turite vidinį balsą?

Paprastu būdu – ne. Moksliniai klausimynai ne visada sutampa tarpusavyje, o DES rezultatai kartais prieštarauja klausimynams; net pats DES metodas diskutuojamas, nes interviu gali paveikti tai, ką dalyviai papasakoja (Alderson-Day ir Fernyhough, 2015). Trumpas testas su keliais klausimais šio ginčo neišspręs.

Jei jums smalsu, stebėkite neskubėdami: keliais dienos momentais atkreipkite dėmesį, kas buvo jūsų mintyse akimirką prieš tai. Tai tik įkvėpta imčių idėjos, o ne mokslinis metodas, ir teisingo atsakymo nėra. DES tyrimuose dažnai pasitaiko penkių rūšių patirtys; viename jų, kuriame dalyvavo 30 studentų, kiekviena pasitaikė maždaug ketvirtadalyje momentų (Heavey ir Hurlburt, 2008):

• Vidinė kalba: mintyse ištarti žodžiai.
• Vidinis matymas: vaizdai vaizduotėje.
• Nesimbolizuotas mąstymas: aiški mintis be žodžių, vaizdų ar kitų simbolių.
• Jausmai.
• Jutiminis suvokimas: dėmesys kokiam nors pojūčiui.

Ką matuoja Vidinis triukšmas ir ko nematuoja

Vidinis triukšmas – savęs pažinimo testas su 4 klausimais: kaip jūsų protas reaguoja į nedidelę klaidą, kokios garsios būna nerimastingos mintys, ar vis iš naujo išgyvenate praeitį ir kas vyksta jūsų galvoje, kai ilsitės. Jis nenustato, ar turite vidinį monologą. Tai nėra ir mokslinio klausimyno adaptacija, jis nebuvo validuotas, o kiekvieno rezultatų intervalo ribas pasirinkome patys. Jis parodo tik šios akimirkos vaizdą.

Ir neįrodyta, kad minčių sukimas ratu priklauso nuo mąstymo žodžiais. Ruminacija dažnai taip apibūdinama, tačiau tyrimai to ne visada tikrino, o tyrime, kurį cituoja Alderson-Day ir Fernyhough (2015), lengva ar vidutinio sunkumo depresija sergantys žmonės nurodė, kad jų pasikartojančios mintys turi klausos, regos ar kūniškų savybių. Todėl klausimai yra apie įprotį grįžti prie tų pačių minčių, o ne apie jų formą.

Apmąstyti problemą ar sukti ją galvoje ratu?

Susan Nolen-Hoeksema, reagavimo stilių teorijos autorė, ruminaciją apibūdino kaip pasyvų ir pasikartojantį susitelkimą į savo kančią ir ją supančias aplinkybes (cituojama pagal Watkins, 2008). 2008 m. apžvalgoje ji su kolegomis surinko įrodymų, kad minčių sukimas ratu sunkina depresiją, stiprina neigiamą mąstymą, trukdo spręsti problemas ir silpnina socialinę paramą. Ruminacija taip pat siejama su nerimu.

Tačiau grįžimas prie kokios nors temos ne visada kenkia. Žurnale Psychological Bulletin paskelbtoje apžvalgoje Watkins (2008) parodo, kad pasikartojantis mąstymas taip pat gali padėti atsigauti po sunkių įvykių ir planuoti. Svarbus veiksnys – ar mąstymas abstraktus, ar konkretus:

• Ruminacija paprastai sukasi apie klausimus „kodėl tai nutiko?“ ir „ką tai reiškia?“. Naudingesnis mąstymas klausia „kas nutiko, žingsnis po žingsnio?“ ir „ką man dabar daryti?“.
• Tyrime, kurį cituoja Watkins (2008), abstraktūs klausimai („kodėl atsirado ši problema?“) pablogino socialinių problemų sprendimą žmonėms, kurie anksčiau sirgo depresija, o konkretūs klausimai apie tai, kaip elgtis toliau, šį sunkumą sumažino depresija sergantiems žmonėms.

Kas gali padėti patildyti triukšmą

Universalaus recepto nėra, ir tai, kas padeda vienam žmogui, gali nepadėti kitam. Šios idėjos remiasi tyrimais su konkrečiomis grupėmis ir situacijomis, ir nė viena jų neišgydo:

• „Kodėl“ pakeiskite į „kaip“: pastebėję, kad sukate galvoje tas pačias mintis, konkrečiai apibūdinkite, kas nutiko ir koks galėtų būti kitas žingsnis.
• Rašykite konkrečiai. Eksperimente, kurį cituoja Watkins (2008), po laboratorijoje sukeltos nesėkmės žmonių, labiau linkusių įstrigti savo mintyse, nuotaika po 12 valandų buvo blogesnė tik tada, jei jie rašė abstrakčiai („kodėl aš taip jaučiausi?“), o ne tada, jei aprašė, kaip jautėsi, akimirka po akimirkos.
• Padarykite pertrauką ir užsiimkite kuo nors, kas patraukia dėmesį. Dešimtys eksperimentų rodo, kad teigiamas dėmesio nukreipimas tą akimirką palengvina prislėgtą nuotaiką, nors koreliaciniai tyrimai to ne visada patvirtina (Nolen-Hoeksema ir kolegos, 2008).
• Sąmoningumas (mindfulness) arba kognityvinė elgesio terapija. 19 tyrimų apžvalgoje sąmoningumu grįstos ir kognityvinės elgesio intervencijos gali būti veiksmingos mažinant ruminaciją ir nerimastingą susirūpinimą, tiek internetu, tiek gyvai (Querstret ir Cropley, 2013).

Kai triukšmas tampa per sunkus

Kiekvienas kartais grįžta prie kokio nors dalyko. Pasikalbėkite su psichologu ar gydytoju, jei pasikartojančios mintys užima didelę jūsų dienų dalį, trukdo miegoti, atsiliepia darbui ar santykiams arba ateina kartu su liūdesiu, susidomėjimo praradimu ar beviltiškumu, kurie nepraeina. Vidinis triukšmas negali atlikti šio įvertinimo už jus.

Yra gydymo būdų, kuriuos paremia moksliniai tyrimai. 2025 m. metaanalizė, apėmusi 55 atsitiktinių imčių kontroliuojamuosius tyrimus ir beveik 5 tūkstančius dalyvių, nustatė vidutinį kognityvinės elgesio terapijos poveikį pasikartojančiam neigiamam mąstymui, palyginti su kontrolinėmis grupėmis, ir didesnį poveikį taikant būtent šiam mąstymo modeliui skirtus metodus (Stenzel ir kolegos, 2025; 2026 m. pataisoje peržiūrėta gydymo būdų klasifikacija, išvadų nepakeičiant).

Jei kartu su triukšmu kyla minčių susižaloti ar atimti sau gyvybę arba jaučiate, kad jums gresia pavojus, kreipkitės pagalbos dabar: į šalia esantį žmogų, kuriuo pasitikite, į vietos skubiosios pagalbos tarnybą arba savo šalies emocinės paramos liniją. Prašyti pagalbos tokią akimirką nėra perdėta. Ši svetainė neteikia medicininės ar psichologinės pagalbos, ir niekas neskaito jūsų atsakymų.

Šaltiniai

1. Alderson-Day, B., & Fernyhough, C. (2015). Inner speech: Development, cognitive functions, phenomenology, and neurobiology. Psychological Bulletin, 141(5), 931–965. DOI: 10.1037/bul0000021
2. Hurlburt, R. T., Heavey, C. L., & Kelsey, J. M. (2013). Toward a phenomenology of inner speaking. Consciousness and Cognition, 22(4), 1477–1494. DOI: 10.1016/j.concog.2013.10.003
3. Heavey, C. L., & Hurlburt, R. T. (2008). The phenomena of inner experience. Consciousness and Cognition, 17(3), 798–810. DOI: 10.1016/j.concog.2007.12.006
4. Nedergaard, J. S. K., & Lupyan, G. (2024). Not everybody has an inner voice: Behavioral consequences of anendophasia. Psychological Science, 35(7), 780–797. DOI: 10.1177/09567976241243004
5. Lind, A. (2025). Are there really people with no inner voice? Commentary on Nedergaard and Lupyan (2024). Psychological Science, 36(9), 765–767. DOI: 10.1177/09567976251335583
6. NHS (2023). Psychosis: Overview [peržiūrėta 2023-09-05]. Žiūrėta 2026-10-25.
7. Watkins, E. R. (2008). Constructive and unconstructive repetitive thought. Psychological Bulletin, 134(2), 163–206. DOI: 10.1037/0033-2909.134.2.163
8. Nolen-Hoeksema, S., Wisco, B. E., & Lyubomirsky, S. (2008). Rethinking rumination. Perspectives on Psychological Science, 3(5), 400–424. DOI: 10.1111/j.1745-6924.2008.00088.x
9. Querstret, D., & Cropley, M. (2013). Assessing treatments used to reduce rumination and/or worry: A systematic review. Clinical Psychology Review, 33(8), 996–1009. DOI: 10.1016/j.cpr.2013.08.004
10. Stenzel, K. L., Keller, J., Kirchner, L., Rief, W., & Berg, M. (2025). Efficacy of cognitive behavioral therapy in treating repetitive negative thinking, rumination, and worry – a transdiagnostic meta-analysis. Psychological Medicine, 55, e31. DOI: 10.1017/S0033291725000017
11. Stenzel, K. L., Keller, J., Kirchner, L., Rief, W., & Berg, M. (2026). Efficacy of cognitive behavioral therapy in treating repetitive negative thinking, rumination, and worry – a transdiagnostic meta-analysis – Corrigendum. Psychological Medicine, 56, e31. DOI: 10.1017/S0033291726103304

Dažnai užduodami klausimai